Noriu apsivikti vestuvinę suknelę ir pereiti bažnyčią su ja-reikia sutvirtinimo sakramento.
Noriu būti kieno nors krikšto mama-reikia sutvirtinimo sakramento.
Noriu sutvirtinimo sakramento-reikia eiti į bažnyčią.
(šiuos žodžius būtinai paskaitysiu kai dings noras sekmadienį kelti koją iš namų...)
Toks tas gyvenimas.
Dižiuojuosi savimi. Parašiau lietuvių rašinį ir aplink vėl šviesu. Lietuvių kalbos pamokos man labai patinka, bet visada yra bent vienas "bet". Reikia rašyti rašinius. Gera buvo pradinėje mokykloje, kur reikėjo aprašyti genį, nebuvo jokių "Marčių" ar dar ko. Visai nieko, jei rašai rašinį per pamoką, bet jei tai padaryti liepia namie jau visai kas kita. Tuomet turi skirti dalį (ir nemenką) savo laisvalaikio, kurio ir taip ne per daugiausia tam rašiniui ir dar kelias dienas kvaršinti sau galvą, vis primenant, kad nebaigei ar nepradėjai rašyti. Tai erzina. O dar nuolatinis savęs griaužimas: "Che, kaži kiek gausi. Reikėjo ankščiau pradėti rašyti, tai galėtum geresnio pažymio laukti, o ne paskutinę dieną..."
Na akys merkiasi, mintys blausiasi... Manau laikas į lovą.Saldžių sapnų ir ramių blusų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą