Tokia banali kasdienybė.

Gali pasirodyti, kad esu linkusi dramatizuoti ir viską apie save piešti pilka spalva. Gal taip ir yra. Sakoma, kad geras grįžta geru. Mano atveju tai visiškai nepasiteisina. Nelaikau savęs idealia, nesu "pasikėlusi", bet manau, kad esu gana geras žmogus. Daug kam padedu, užtariu, galų gale- duodu nusirašyti. Vos dingus problemoms, praėjus liūdesiui ir užplūdus gerai nuotaikai, tiems, kurie sulaukė pagalbos iš manęs, lieku  pamiršta, nes esu nebereikalinga. Logiška. Niekas nesusimąsto, kad ir man kartais būna sunku, liūdna ar neturiu su kuo pasidalinti džiaugsmu, liūdesiu.

Paprasta situacija: klasė sugalvoja pabėgti iš pamokos. Vienas, juk nepasiliksi, nes būsi išdavikas, padlaižys ir dar kaži kas. Visi tai visi. Pusė klasės įkliūna. Draugas draugui paskambina, liepia greitai eiti į pamoką, kad negautų n raidės. Ir kaip Jūs manote, kas paskambino man? Niekas. Na, nebent po pamokos pasakyti, kad gavau n raidę. Valio. Ar gerumas grįžo atgal? Atsakymas paprastas-ne.
Visi suskubo pasirūpinti savimi ir net nepagalvojo apie tą, su kuo sėdi toje pamokoje. Gal net nepastebėjo, kad suolas šalia-tuščias.



Tokios situacijos verčia pasijusti nejaukiai. Bjauriausia, kad kitą dieną viskas eisis lyg niekur nieko, viskas bus pamiršta, o aš ir vėl būsiu gera ir paslaugi. Gyvenimas tęsis.


Jūs man visada svarbūs.
Iki kito karto.

"Tu"

*Prieš 3 dienas*
Mes jau ne vieną kartą buvome susipykusios. Aš atsiprašydavau tavęs už tai, dėl ko visai nebuvau kalta, bet maniau esanti. Kodėl? Tavo kreivas žvilgsnis arba abejinga šypsena mane vertė taip galvoti. Laikiau tave stipresne. Maniau, kad tau skiriu per mažai dėmesio, esu nuobodi, monotoniška, todėl nenori manęs matyti. Tu nė nesusimąstydavai, kad kažkas pasikeičia, kai vieną rytą įlipi į mamos automobilį ir šiltai įsitaisiusi pasieki mokyklą, matydama mane brendančią per sniegą ar einančią šlapią lietui lyjant, vietoj to, kad kartu žingsniuotume, kaip būdavo iki tol. Tu, vos tik pasitaikius galimybei parodydavai savo egoistiškumą, nenuoširdumą ir abejingumą man, bet, deja, aš to nemačiau. Tu naudojaisi manimi, žaidei lyg su marionete ir nejautei jokios sąžinės graužaties. Aš, būdama naivuole, lengvai pasiduodavau tavo manipuliacijoms ir buvau linkusi atleisti už viską. Juk draugai turėtų taip elgtis.
Po ketverių metų šis tas pasikeitė. Aš radau savo vietą. Dantimis įsikandau, tai, ką laikau svarbiais dalykais-ištikimybę, nuoširdumą, bendravimą, šeimą. Tu likai skraidžioti nežinodama savo vietos. Dabar tu manai, kad vis dar valdai mane, bet nejauti kokia priklausoma nuo manęs likai. Šiandien tu ateini manęs atsiprašyti, siūlai pavėžėti, prašai palaukti, bet aš netikiu nė vienu tavo žodžiu. Po kelių dienų tave vėl apima didybės manija ir manai galinti sau leisti ką nori, vėl pamiršti ką sakei. Eiliniai pažadai nueina veltui, o su jais ir menkos mano pasitikėjimo tavimi kruopelyčių atsargos. Aš tave pažįstu. Tavimi negalima pasitikėti.



Jei perskaitytum ką parašiau apie tave, nesuprastum, kad tai tu. Laikai save idealia, nes nežinai, kad tobulybės nėra.

Labanakt.

.png tag

Šiandien pilkos pelytės urvelyje pasirodo pirmasis tag'as.

Kūrybinė užduotis: 7 klausimai, į kuriuos privalu atsakyti su iliustracija, atitinkančia atsakymą (.png tag) 

1. Kokią tatuiruotę norėtum pasidaryti?

Jei tikrai tvirtai nuspręsčiau, kad noriu turėti tatuiruotę, tai būtų kažkas ypatingo. Tikrai ne skrendantys paukščiai ar koks populiarus angliškas žodis.Galbūt pasekčiau Angelinos Jolie pavyzdžiu ir išsitatuiruočiau savo būsimų vaikų gimimo vietos koordinates ar datą, o gal tai būtų mano vestuvių data. Na, bet kokiu atveju ant savęs užrašyčiau tai, ką galėtų suprasti tik man svarbūs žmonės ir aš pati.

2. Kokį žaislą pasirinktum, jei būtum vaikas?
Kiek žinau, kai buvau mažytė, nelabai mėgau žaislus, tačiau dabar manau, kad būtų visai smagu prisiminti vaikystę žiūrint į kokius pliušinius meškiukus ar kiškučius.

3.Parodyk ką nors labai labai labai mielo.
Visada jaučiu silpnybę tokioms akutėms.... Nesvarbu kieno jos: šuns, katės ar žmogaus. Visos vienodai mielos. ^^

4.Kokia istorinė asmenybė, tavo manymu, buvo stilingiausia?
Vienareikšmiškai-Napoleonas Bonapartas. Tikras modelis.

5.Kur NEnorėtum įsiverti auskaro?
Į liežuvį. Man tiesiog šlykštu kai kalbi su žmogumi, o jo burnoje dar veliasi metalo gabalas kaip koks nesukramtyto maisto likutis.. Fee.

6. Kokio jausmo nekenti labiausiai iš visų? (negalima įvardinti skausmo)
 Kai kalbi su žmogumi, kuri laikai tau artimu ir supranti, kad jam esi niekas.

7. Geriausias matytas gif'as pastaruoju metu.
 Esu gan didelė gif'ų gerbėja, todėl turiu ne vieną gif'ą, kurį galiu žiūrėti ir žiūrėti, tačiau šiandien radau labai mielus keturis judančius kačiukus!

Saldžių sapnų!

Kaip man sekasi gyventi?..

Pagaliau atkeliavo ilgai lauktas penktadienis. Deja, jis nėra toks linksmas, koks turėtų būti...
Viską gadina mokykla ir mokytojai. Ne, toli gražu nevisi, bet vis atsiranda vienas kitas, kuris tiesiog trokšta suerzinti kitus.Ypač mokinius.
Gavau tris kaupiamuosius informatikos pažymius: 2, 10, 10.
Vidurkis: 7.
Išvada: Norint, kad išeitų bent 9 pusmetyje reikia gauti tris 9 arba vieną 10, bet aš nelabai norėčiau iš informatikos 9 turėti... Juolab žinant, kad tikrai galiu turėt 10, nes dvejetą gavau ne už tai, kad kažko nemokėjau ar nepadariau... Neee. Čia mokytojos principai. Na, bet tebūnie. Jei ji nori mus dresuoti kaip šunis, o ne kalbėti kaip su žmonėmis, tai jau jos problema.
 Kas gi dar nutiko pastarosiomis dienomis? Savaitė buvo gan sunki, nemažai svarbių kontrolinių, atsiskaitymų, todėl nei šiandien, nei rytoj nežadu ko nors mokytis...  Reikia atrašyti į kelis laiškus, kurie jau senokai guli stalčiuje, paskaityti knygą ir tiesiog atsipalaiduoti.
To paties linkiu ir Jums, jei turiu nors vieną skaitytoją ir nekalbu vien tik su internetu...
Gero vakaro!

Sakau didelį AČIŪ!

Labai noriu padėkoti Dovilei, blogų INSANE BLOGGER ir paleorchean era savininkei, kuri sukūrė tokį jaukų mano tinklaraščio dizainą. Pati tikrai niekada taip nebūčiau padariusi. Dar kartą AČIŪ!

Sekmadienio vakaras. Dienos reziumė

Po 4 metų apsilankiau savo miesto bažnyčioje. Geras jausmas ir nėra ką pridurt. Darosi šiek tiek baisu, kad nuo šiandien visi mano sekmadieniai bus paskirti šiam reikalui, bet ką darysi.
Noriu apsivikti vestuvinę suknelę ir pereiti bažnyčią su ja-reikia sutvirtinimo sakramento.
Noriu būti kieno nors krikšto mama-reikia sutvirtinimo sakramento.
Noriu sutvirtinimo sakramento-reikia eiti į bažnyčią.
(šiuos žodžius būtinai paskaitysiu kai dings noras sekmadienį kelti koją iš namų...)
Toks tas gyvenimas.
Dižiuojuosi savimi. Parašiau lietuvių rašinį ir aplink vėl šviesu. Lietuvių kalbos pamokos man labai patinka, bet visada yra bent vienas "bet". Reikia rašyti rašinius. Gera buvo pradinėje mokykloje, kur reikėjo aprašyti genį, nebuvo jokių "Marčių" ar dar ko. Visai nieko, jei rašai rašinį per pamoką, bet jei tai padaryti liepia namie jau visai kas kita. Tuomet turi skirti dalį (ir nemenką) savo laisvalaikio, kurio ir taip ne per daugiausia tam rašiniui ir dar kelias dienas kvaršinti sau galvą, vis primenant, kad nebaigei ar nepradėjai rašyti. Tai erzina. O dar nuolatinis savęs griaužimas: "Che, kaži kiek gausi. Reikėjo ankščiau pradėti rašyti, tai galėtum geresnio pažymio laukti, o ne paskutinę dieną..."
Na akys merkiasi, mintys blausiasi... Manau laikas į lovą.


Saldžių sapnų ir ramių blusų!

Viso šito pradžia

Pirmą sykį užsuku į šį urvelį, tam, kad palikčiau šiokį tokį pėdsaką apie savo egzistavimą.

Ši erdvė ne veltui pavadinta urveliu. Čia ketinu paslėpti tai, kas guli mano širdyje, yra susikaupę galvoje ar slepiasi giliai kurioje kitoje kūno dalyje ir nori išvysti šviesą. Susitarkime, kad viskas, kas suguls šiame tinklaraštyje, liks tik tarp manęs ir Jūsų. Nepykite, bet neparodysiu savo tikrosios tapatybės. Juk kartais norisi pažiūrėti į save iš šono ir bandyti geriau pažinti save, tiesa?
Kodėl šia erdvę pavadinau urveliu jau aišku, bet kas privertė mane pasivadinti pilka pele?.. Negaliu tiksliai atsakyti. Nedrąsi, išblyškusi ir menka žmogysta, pasiklydusi gyvenime ir nekuo neišsiskirianti. Štai kas aš esu, žvelgiant iš šono. Viduje esu kitas žmogus. Tikra ir tokia, kokia manau, kad man būti geriausia. Čia nemeluosiu ir nebandysiu apgaudinėti. Net savęs pačios.

Abejoju ar yra su kuo atsisveikinti, tačiau vis vien tariu sudie.