Tokia banali kasdienybė.

Gali pasirodyti, kad esu linkusi dramatizuoti ir viską apie save piešti pilka spalva. Gal taip ir yra. Sakoma, kad geras grįžta geru. Mano atveju tai visiškai nepasiteisina. Nelaikau savęs idealia, nesu "pasikėlusi", bet manau, kad esu gana geras žmogus. Daug kam padedu, užtariu, galų gale- duodu nusirašyti. Vos dingus problemoms, praėjus liūdesiui ir užplūdus gerai nuotaikai, tiems, kurie sulaukė pagalbos iš manęs, lieku  pamiršta, nes esu nebereikalinga. Logiška. Niekas nesusimąsto, kad ir man kartais būna sunku, liūdna ar neturiu su kuo pasidalinti džiaugsmu, liūdesiu.

Paprasta situacija: klasė sugalvoja pabėgti iš pamokos. Vienas, juk nepasiliksi, nes būsi išdavikas, padlaižys ir dar kaži kas. Visi tai visi. Pusė klasės įkliūna. Draugas draugui paskambina, liepia greitai eiti į pamoką, kad negautų n raidės. Ir kaip Jūs manote, kas paskambino man? Niekas. Na, nebent po pamokos pasakyti, kad gavau n raidę. Valio. Ar gerumas grįžo atgal? Atsakymas paprastas-ne.
Visi suskubo pasirūpinti savimi ir net nepagalvojo apie tą, su kuo sėdi toje pamokoje. Gal net nepastebėjo, kad suolas šalia-tuščias.



Tokios situacijos verčia pasijusti nejaukiai. Bjauriausia, kad kitą dieną viskas eisis lyg niekur nieko, viskas bus pamiršta, o aš ir vėl būsiu gera ir paslaugi. Gyvenimas tęsis.


Jūs man visada svarbūs.
Iki kito karto.